Skaitytojo Tautvydo istorija
14 valandų iki Mauricijaus: daugiau nei atvirukų verti vaizdai
Mauricijus – viena tų vietų, kurios nuotraukose atrodo beveik nerealiai. Baltas smėlis, palmės, turkio spalvos Indijos vandenynas – viskas lyg iš kelionių katalogo. Bet labiausiai nustebino tai, kad ši sala turi gerokai daugiau charakterio, nei galima spręsti iš atvirukų. Ir tam charakteriui pažinti kartais užtenka tiesiog prisėsti paplūdimyje tarp vietinių, paragauti gero romo ar pamaitinti kelis milžiniškus vėžlius.
Į kelionę leidomės šių metų rugsėjo gale. Per kiek daugiau nei dvi savaites spėjome aplankyti dvi Indijos vandenyno salas, iš kurių maždaug devynias dienas skyrėme Mauricijui. Keliavome savarankiškai – be kelionių agentūros, viską nuo skrydžių iki nakvynių ir veiklų susiplanavę patys.
Iš Vilniaus skridome su „Turkish Airlines“ per Stambulą. Pirmasis skrydis truko apie 3 valandas, tuomet laukė 2 valandų naktinis persėdimas ir dar 9 valandos iki Mauricijaus. Taigi, iš viso – apie 14 valandų kelionės.
Ilgai? Taip. Verta? Be klausimų.
Paplūdimiai: kartais geriausias planas – jokio plano.
Pradėkime nuo svarbiausio: Mauricijuje būtina išmokti nieko neveikti. Pasiimti šviežią kokosą, įsitaisyti po palme, išsitraukti nardymo kaukę arba tiesiog klausytis vandenyno. Ir bent trumpam pamiršti, kad egzistuoja darbai, susitikimai ir neatsakyti laiškai.
Išmaišėme vakarinę, šiaurinę ir pietinę pakrantes. Rytinės rugsėjį daugiausia vengėme – tuo metų laiku ten stiprūs vėjai, todėl romantiškas gulėjimas paplūdimyje gali greitai virsti kova stichijomis.
Vienas įsimintiniausių buvo Pomponette. Laukinis, menkai nuo atviro vandenyno apsaugotas rifo, todėl didžiulės bangos ritasi visai prie pat kranto. Aplink vulkaninės uolienos, stiprios srovės ir tiek ošimo, kad nebegirdi net savo minčių. Nardyti su kauke čia sudėtingiau, bet, tiesą sakant, to net nesinori. Didžiausias šios vietos grožis – garsas. Atsisėdi ant kranto, klausaisi ir tiesiog paskęsti tame vandenyno ošime.
Le Morne – visai kita istorija. Virš paplūdimio stūkso didingas Le Morne Brabant kalnas, kadaise tapęs prieglobsčiu nuo vergovės pabėgusiems žmonėms. Vaizdas toks, kad norisi tiesiog stovėti ir žiūrėti. Vienintelis minusas – prabangūs kurortai su tvarkingomis gultų eilėmis ir šampano taurėmis šiek tiek atima laukinės gamtos pojūtį. Užtat netoliese galima stebėti jėgos aitvarų entuziastus, kuriems stiprus vėjas – ne problema, o geriausia dienos naujiena.
Bet mūsų favoritas be konkurencijos – Flic en Flac. Ne tik dėl nuostabaus kranto, skaidraus vandens ir puikių galimybių nardyti su kauke. Labiausiai dėl žmonių ir atmosferos.
Kažkas atsinešęs kolonėlę leidžia muziką, vietinės šeimos kepa vištieną ant grilio, šalia stovi maisto furgonėliai, kuriuose galima nusipirkti bulvyčių, šviežių sulčių, kokoso ar tradicinį mauricietišką dholl puri – ploną paplotėlį su žuvies ar mėsos įdaru, kariu ir įvairiais padažais (skonis nerealus)
Čia nėra to išblizginto, nuo vietinio gyvenimo atskirto kurorto jausmo. Visi leidžia laiką savaip, niekas niekur neskuba, o tu tiesiog natūraliai tampi viso to dalimi. Man tai ir buvo tikrasis Mauricijus.
Ir būtent Flic en Flac patyrėme dar vieną dalyką, kurio tikrai nebūtume galėję susiplanuoti. Mūsų kelionės metu vyko hinduistų Ganesh Chaturthi šventė. Šalia paplūdimio skambėjo tradicinė muzika, būriavosi šventiškai pasipuošę žmonės, o tikintieji brido į vandenyną atlikti religinių apeigų – nešė gėles, vaisius ir kitas aukas, į vandenį panardino dievo Ganešos skulptūras. Paplūdimuio ore tvyrojęs smilkalų kvapas suteikė šiam paplūdymiu dar kitą veidą. Ir supranti, kad tokios patirties už jokius pinigus nenusipirksi.
Beje, hinduizmą išpažįsta beveik 48 proc. Mauricijaus gyventojų, tad ši kultūra saloje labai ryški. Aplankėme ir Ganga Talao (Grand Bassin) – šventą ežerą su dideliu hinduistų šventyklų kompleksu, įspūdingomis dievybių statulomis ir maldininkais.
Vėžliai su charakteriu ir arbata be ceremonijų
Jeigu manote, kad dideli sausumos vėžliai yra nuobodūs, tikriausiai niekada nebandėte jų maitinti.
Viename smagiausių mūsų aplankytų parkų – „La Vanille Nature Park“ – be krokodilų, lemūrų ir kitų gyvūnų, gyvena ir milžiniški Aldabros sausumos vėžliai. Čia galima įsigyti lapuotų šakelių ir patiems juos pamaitinti tiesiog vaikštant po visą jų aptvarą.
Ir patikėkite, kol nepamatai šių gyvūnų gyvai, sunku suvokti, kokio dydžio gali būti vėžlys. Kai kurie atrodo lyg nedideli dinozaurai. Dar smagiau stebėti jų elgesį. Atrodo, visą gyvenimą niekur neskuba, bet vos pamato maistą, iškart turi labai aiškų tikslą. Ir tada eina. Eina. Eina. Kol pagaliau pasiekia tavo rankoje laikomą šakelę.
Tik vienas perspėjimas – jų žandikauliai nepaprastai stiprūs, tad maitinant tikrai verta saugoti pirštus!
Kita diena buvo skirta „La Route du Thé, du Rhum et de la Vanille“ – arbatos, romo ir vanilės keliui. Tai maršrutas per tris istorines Mauricijaus valdas, leidžiantis pažinti ne tik vietinius skonius, bet ir salos istoriją. Visai dienai turėjome privatų vairuotoją, kuris, kaip paaiškėjo, buvo ir mūsų gidas (be gido patirties).
Pirmiausia aplankėme „Domaine des Aubineaux“ – 1872 m. statytą kolonijinio laikotarpio gyvenamąjį namą. Vaikščiodami po išlikusius kambarius, apžiūrinėdami senovinius baldus ir interjerą galėjome bent trumpam įsivaizduoti, kaip čia gyveno pasiturintys to meto plantacijų savininkai.
Toliau – „Bois Chéri“ arbatos fabrikas, seniausias saloje, veikiantis nuo XIX a. pabaigos. Ir nors pati gamybos istorija įdomi, labiausiai įsiminė kvapas. Toks intensyvus arbatos aromatas, kad norėjosi jame tiesiog pasilikti.
Po ekskursijos laukė degustacija. Prisipažinsiu, įsivaizdavome kažką panašaus į arbatos ceremoniją: išsamius pasakojimus, subtilų skonių pristatymą, gal net šiokį tokį ritualą.
Realybė? Arbatos pakeliai, karštas vanduo ir – ragaukite, kiek norite.
Iš pradžių net susižvalgėme. Čia jau viskas? Bet pasirodo, kad taip. Ir kažkaip labai greitai supratome, jog Mauricijuje į tokius dalykus žiūrima gerokai paprasčiau. Beje, arbata net ir iš tų paprastų pakelių buvo neįtikėtinai skani.
Paskutinė stotelė – „Domaine de Saint Aubin“, kur susipažinome su vietinio romo ir vanilės gamyba.
Vanilė buvo vienas didžiausių atradimų. Pasirodo, jos žiedai apdulkinami rankomis, po vieną, o nuo apdulkinimo iki galutinai paruoštos kvapnios vanilės ankšties gali praeiti apie 18 mėnesių. Per tą laiką ankštys subręsta, vėliau yra apdorojamos, džiovinamos ir brandinamos, kol įgauna mums pažįstamą kvapą. Po tokio pasakojimo į vanilės kainą parduotuvėje pradedi žiūrėti gerokai supratingiau.
O romo degustacija vyko maždaug taip pat neformaliai kaip arbatos. Ant baro išrikiuoti vietinio romo buteliai, pasirenki, kurio norėtum paragauti, ir tau įpila.
Be jokių iškilmingų kalbų ar ceremonijų. Užtat romas – fantastiškas.
Ir nors iš pradžių tikėjomės kiek daugiau edukacijos, dienos pabaigoje supratome, kad visai tai ir buvo žavu – labai paprastas požiūris į gyvenimą ir istoriją. Tikrai rekomenduočiau šį maršrutą įtraukti į kelionės planą.
Kateris ir būrys nepažįstamųjų
Dar viena veikla, kurios tikrai nenorėčiau praleisti, jei į Mauricijų vykčiau dar kartą, – visos dienos kelionė greitaeigiu kateriu rytine salos pakrante.
Plaukėme tarp mažų salų, aplankėme Île aux Fouquets (Île au Phare) salą su istoriniu švyturiu, praplaukėme pro Île aux Aigrettes – saugomą gamtos rezervatą, kuriame laisvai gyvena milžiniški sausumos vėžliai ir saugomos retos vietinės gyvūnų rūšys. O vėliau kateriu kilome upe iki įspūdingo Grand River South East (GRSE) krioklio.
Ir programa tikrai nenuvylė. Laive laukė užkandžiai, vietinis romas (dar vienas patvirtinimas, kad mauricietiškas romas tikrai puikus), o pietų metu buvome nuplukdyti į nedidelę salą, kur visi kartu valgėme ant grilio ruoštą maistą.
Tačiau įdomiausia buvo tai, kaip per vieną dieną gali pasikeisti visiškai nepažįstamų žmonių bendravimas.
Mūsų kompanijoje buvo britų pora, pietų korėjietė, dvi mauricietės, prancūzų pora ir mes, du lietuviai. Kelionės pradžioje visi tyliai sėdėjome savo vietose, beveik nesikalbėjome. Na, žinote, tas mandagus nepažįstamųjų atstumas.
O kelionės pabaigoje jau visi juokėmės, bendravome ir leidome laiką lyg seniai pažįstami draugai. Net prancūzų pora, kuri nekalbėjo angliškai, kažkokiu būdu puikiausiai susikalbėjo su visais.
Ką verta žinoti prieš skrendant?
Dokumentai. Prieš skrydį užpildykite nemokamą „Mauritius All-in-One Travel Form“ sveikatos ir kelionės deklaraciją. Atvykus pasienyje gali tekti parodyti ne tik pasą, bet ir apgyvendinimo rezervaciją bei atgalinį bilietą. Geriausia viską turėti po ranka.
Rūkymas. Mauricijus šiuo klausimu gana griežtas. Elektroniniai ir kaitinamojo tabako gaminiai draudžiami, o įprastų cigarečių rūkymas daugelyje viešųjų vietų ribojamas. Taisyklių geriau paisyti – jų laikymasis kontroliuojamas.
Dienos šviesa. Rugsėjį saulė pateka apie šeštą ryto ir leidžiasi apie šeštą vakaro. Lietuviškam vasaros pojūčiui tai šioks toks kultūrinis šokas. Aplink palmės, šilta, vandenynas, o šeštą vakaro jau tamsu. Norom nenorom pradedi gyventi kitu ritmu – anksčiau keltis, anksčiau pradėti dieną ir anksčiau eiti miegoti.
Automobilis. Nuomokitės. Rimtai. Viešasis transportas saloje egzistuoja, bet keliaujant po skirtingus jos kampelius gali pareikalauti nemažai kantrybės. O jei nuomositės, rinkitės mažesnį automobilį. Siauros miestelių gatvės greitai primena, kad didelis automobilis ne visada yra privalumas. Beje, Mauricijuje eismas vyksta kairiąja kelio puse, tad pirmieji kilometrai gali būti papildoma kelionės atrakcija.
Dar viena sala – visai kitokia patirtis. Iš Mauricijaus galima tiesioginiu skrydžiu pasiekti netoliese esantį Reunjoną – Prancūzijai priklausančią salą, kuri yra ir Europos Sąjungos dalis. Skrydis trunka mažiau nei valandą, o kraštovaizdis pasikeičia neatpažįstamai. Ir nors Reunjonas vertas atskiros istorijos, vieną dalyką pasakysiu – jei mėgstate žygius, šią salą verta įtraukti į planus. Čia laukia įspūdingi vulkanai, kalnai, tropiniai miškai ir žygiai per kraštovaizdžius, kurie kartais labiau primena kitą planetą nei atostogas tropikuose.
Mauricijus tikrai pateisino savo atvirukų reputaciją. Bet labiausiai įstrigo ne vien tie tobuli vaizdai. Tai buvo galimybė paragauti jų vietinio maisto, užuosti arbatą, susipažinti su žmonėmis ir tiesiog stebėti salos gyvenimo rimtą ir moto – viskas yra paprasta.
Galbūt būtent tai ir yra geriausia šios salos savybė – čia labai greitai supranti, kad geroms atostogoms nebūtinai reikia didelio plano.
(Publikuojamos autoriaus nuotraukos)
Į kelionę leidomės šių metų rugsėjo gale. Per kiek daugiau nei dvi savaites spėjome aplankyti dvi Indijos vandenyno salas, iš kurių maždaug devynias dienas skyrėme Mauricijui. Keliavome savarankiškai – be kelionių agentūros, viską nuo skrydžių iki nakvynių ir veiklų susiplanavę patys.
Iš Vilniaus skridome su „Turkish Airlines“ per Stambulą. Pirmasis skrydis truko apie 3 valandas, tuomet laukė 2 valandų naktinis persėdimas ir dar 9 valandos iki Mauricijaus. Taigi, iš viso – apie 14 valandų kelionės.
Ilgai? Taip. Verta? Be klausimų.
Paplūdimiai: kartais geriausias planas – jokio plano.
Pradėkime nuo svarbiausio: Mauricijuje būtina išmokti nieko neveikti. Pasiimti šviežią kokosą, įsitaisyti po palme, išsitraukti nardymo kaukę arba tiesiog klausytis vandenyno. Ir bent trumpam pamiršti, kad egzistuoja darbai, susitikimai ir neatsakyti laiškai.
Išmaišėme vakarinę, šiaurinę ir pietinę pakrantes. Rytinės rugsėjį daugiausia vengėme – tuo metų laiku ten stiprūs vėjai, todėl romantiškas gulėjimas paplūdimyje gali greitai virsti kova stichijomis.
Vienas įsimintiniausių buvo Pomponette. Laukinis, menkai nuo atviro vandenyno apsaugotas rifo, todėl didžiulės bangos ritasi visai prie pat kranto. Aplink vulkaninės uolienos, stiprios srovės ir tiek ošimo, kad nebegirdi net savo minčių. Nardyti su kauke čia sudėtingiau, bet, tiesą sakant, to net nesinori. Didžiausias šios vietos grožis – garsas. Atsisėdi ant kranto, klausaisi ir tiesiog paskęsti tame vandenyno ošime.
Le Morne – visai kita istorija. Virš paplūdimio stūkso didingas Le Morne Brabant kalnas, kadaise tapęs prieglobsčiu nuo vergovės pabėgusiems žmonėms. Vaizdas toks, kad norisi tiesiog stovėti ir žiūrėti. Vienintelis minusas – prabangūs kurortai su tvarkingomis gultų eilėmis ir šampano taurėmis šiek tiek atima laukinės gamtos pojūtį. Užtat netoliese galima stebėti jėgos aitvarų entuziastus, kuriems stiprus vėjas – ne problema, o geriausia dienos naujiena.
Bet mūsų favoritas be konkurencijos – Flic en Flac. Ne tik dėl nuostabaus kranto, skaidraus vandens ir puikių galimybių nardyti su kauke. Labiausiai dėl žmonių ir atmosferos.
Kažkas atsinešęs kolonėlę leidžia muziką, vietinės šeimos kepa vištieną ant grilio, šalia stovi maisto furgonėliai, kuriuose galima nusipirkti bulvyčių, šviežių sulčių, kokoso ar tradicinį mauricietišką dholl puri – ploną paplotėlį su žuvies ar mėsos įdaru, kariu ir įvairiais padažais (skonis nerealus)
Čia nėra to išblizginto, nuo vietinio gyvenimo atskirto kurorto jausmo. Visi leidžia laiką savaip, niekas niekur neskuba, o tu tiesiog natūraliai tampi viso to dalimi. Man tai ir buvo tikrasis Mauricijus.
Ir būtent Flic en Flac patyrėme dar vieną dalyką, kurio tikrai nebūtume galėję susiplanuoti. Mūsų kelionės metu vyko hinduistų Ganesh Chaturthi šventė. Šalia paplūdimio skambėjo tradicinė muzika, būriavosi šventiškai pasipuošę žmonės, o tikintieji brido į vandenyną atlikti religinių apeigų – nešė gėles, vaisius ir kitas aukas, į vandenį panardino dievo Ganešos skulptūras. Paplūdimuio ore tvyrojęs smilkalų kvapas suteikė šiam paplūdymiu dar kitą veidą. Ir supranti, kad tokios patirties už jokius pinigus nenusipirksi.
Beje, hinduizmą išpažįsta beveik 48 proc. Mauricijaus gyventojų, tad ši kultūra saloje labai ryški. Aplankėme ir Ganga Talao (Grand Bassin) – šventą ežerą su dideliu hinduistų šventyklų kompleksu, įspūdingomis dievybių statulomis ir maldininkais.
Vėžliai su charakteriu ir arbata be ceremonijų
Jeigu manote, kad dideli sausumos vėžliai yra nuobodūs, tikriausiai niekada nebandėte jų maitinti.
Viename smagiausių mūsų aplankytų parkų – „La Vanille Nature Park“ – be krokodilų, lemūrų ir kitų gyvūnų, gyvena ir milžiniški Aldabros sausumos vėžliai. Čia galima įsigyti lapuotų šakelių ir patiems juos pamaitinti tiesiog vaikštant po visą jų aptvarą.
Ir patikėkite, kol nepamatai šių gyvūnų gyvai, sunku suvokti, kokio dydžio gali būti vėžlys. Kai kurie atrodo lyg nedideli dinozaurai. Dar smagiau stebėti jų elgesį. Atrodo, visą gyvenimą niekur neskuba, bet vos pamato maistą, iškart turi labai aiškų tikslą. Ir tada eina. Eina. Eina. Kol pagaliau pasiekia tavo rankoje laikomą šakelę.
Tik vienas perspėjimas – jų žandikauliai nepaprastai stiprūs, tad maitinant tikrai verta saugoti pirštus!
Kita diena buvo skirta „La Route du Thé, du Rhum et de la Vanille“ – arbatos, romo ir vanilės keliui. Tai maršrutas per tris istorines Mauricijaus valdas, leidžiantis pažinti ne tik vietinius skonius, bet ir salos istoriją. Visai dienai turėjome privatų vairuotoją, kuris, kaip paaiškėjo, buvo ir mūsų gidas (be gido patirties).
Pirmiausia aplankėme „Domaine des Aubineaux“ – 1872 m. statytą kolonijinio laikotarpio gyvenamąjį namą. Vaikščiodami po išlikusius kambarius, apžiūrinėdami senovinius baldus ir interjerą galėjome bent trumpam įsivaizduoti, kaip čia gyveno pasiturintys to meto plantacijų savininkai.
Toliau – „Bois Chéri“ arbatos fabrikas, seniausias saloje, veikiantis nuo XIX a. pabaigos. Ir nors pati gamybos istorija įdomi, labiausiai įsiminė kvapas. Toks intensyvus arbatos aromatas, kad norėjosi jame tiesiog pasilikti.
Po ekskursijos laukė degustacija. Prisipažinsiu, įsivaizdavome kažką panašaus į arbatos ceremoniją: išsamius pasakojimus, subtilų skonių pristatymą, gal net šiokį tokį ritualą.
Realybė? Arbatos pakeliai, karštas vanduo ir – ragaukite, kiek norite.
Iš pradžių net susižvalgėme. Čia jau viskas? Bet pasirodo, kad taip. Ir kažkaip labai greitai supratome, jog Mauricijuje į tokius dalykus žiūrima gerokai paprasčiau. Beje, arbata net ir iš tų paprastų pakelių buvo neįtikėtinai skani.
Paskutinė stotelė – „Domaine de Saint Aubin“, kur susipažinome su vietinio romo ir vanilės gamyba.
Vanilė buvo vienas didžiausių atradimų. Pasirodo, jos žiedai apdulkinami rankomis, po vieną, o nuo apdulkinimo iki galutinai paruoštos kvapnios vanilės ankšties gali praeiti apie 18 mėnesių. Per tą laiką ankštys subręsta, vėliau yra apdorojamos, džiovinamos ir brandinamos, kol įgauna mums pažįstamą kvapą. Po tokio pasakojimo į vanilės kainą parduotuvėje pradedi žiūrėti gerokai supratingiau.
O romo degustacija vyko maždaug taip pat neformaliai kaip arbatos. Ant baro išrikiuoti vietinio romo buteliai, pasirenki, kurio norėtum paragauti, ir tau įpila.
Be jokių iškilmingų kalbų ar ceremonijų. Užtat romas – fantastiškas.
Ir nors iš pradžių tikėjomės kiek daugiau edukacijos, dienos pabaigoje supratome, kad visai tai ir buvo žavu – labai paprastas požiūris į gyvenimą ir istoriją. Tikrai rekomenduočiau šį maršrutą įtraukti į kelionės planą.
Kateris ir būrys nepažįstamųjų
Dar viena veikla, kurios tikrai nenorėčiau praleisti, jei į Mauricijų vykčiau dar kartą, – visos dienos kelionė greitaeigiu kateriu rytine salos pakrante.
Plaukėme tarp mažų salų, aplankėme Île aux Fouquets (Île au Phare) salą su istoriniu švyturiu, praplaukėme pro Île aux Aigrettes – saugomą gamtos rezervatą, kuriame laisvai gyvena milžiniški sausumos vėžliai ir saugomos retos vietinės gyvūnų rūšys. O vėliau kateriu kilome upe iki įspūdingo Grand River South East (GRSE) krioklio.
Ir programa tikrai nenuvylė. Laive laukė užkandžiai, vietinis romas (dar vienas patvirtinimas, kad mauricietiškas romas tikrai puikus), o pietų metu buvome nuplukdyti į nedidelę salą, kur visi kartu valgėme ant grilio ruoštą maistą.
Tačiau įdomiausia buvo tai, kaip per vieną dieną gali pasikeisti visiškai nepažįstamų žmonių bendravimas.
Mūsų kompanijoje buvo britų pora, pietų korėjietė, dvi mauricietės, prancūzų pora ir mes, du lietuviai. Kelionės pradžioje visi tyliai sėdėjome savo vietose, beveik nesikalbėjome. Na, žinote, tas mandagus nepažįstamųjų atstumas.
O kelionės pabaigoje jau visi juokėmės, bendravome ir leidome laiką lyg seniai pažįstami draugai. Net prancūzų pora, kuri nekalbėjo angliškai, kažkokiu būdu puikiausiai susikalbėjo su visais.
Ką verta žinoti prieš skrendant?
Dokumentai. Prieš skrydį užpildykite nemokamą „Mauritius All-in-One Travel Form“ sveikatos ir kelionės deklaraciją. Atvykus pasienyje gali tekti parodyti ne tik pasą, bet ir apgyvendinimo rezervaciją bei atgalinį bilietą. Geriausia viską turėti po ranka.
Rūkymas. Mauricijus šiuo klausimu gana griežtas. Elektroniniai ir kaitinamojo tabako gaminiai draudžiami, o įprastų cigarečių rūkymas daugelyje viešųjų vietų ribojamas. Taisyklių geriau paisyti – jų laikymasis kontroliuojamas.
Dienos šviesa. Rugsėjį saulė pateka apie šeštą ryto ir leidžiasi apie šeštą vakaro. Lietuviškam vasaros pojūčiui tai šioks toks kultūrinis šokas. Aplink palmės, šilta, vandenynas, o šeštą vakaro jau tamsu. Norom nenorom pradedi gyventi kitu ritmu – anksčiau keltis, anksčiau pradėti dieną ir anksčiau eiti miegoti.
Automobilis. Nuomokitės. Rimtai. Viešasis transportas saloje egzistuoja, bet keliaujant po skirtingus jos kampelius gali pareikalauti nemažai kantrybės. O jei nuomositės, rinkitės mažesnį automobilį. Siauros miestelių gatvės greitai primena, kad didelis automobilis ne visada yra privalumas. Beje, Mauricijuje eismas vyksta kairiąja kelio puse, tad pirmieji kilometrai gali būti papildoma kelionės atrakcija.
Dar viena sala – visai kitokia patirtis. Iš Mauricijaus galima tiesioginiu skrydžiu pasiekti netoliese esantį Reunjoną – Prancūzijai priklausančią salą, kuri yra ir Europos Sąjungos dalis. Skrydis trunka mažiau nei valandą, o kraštovaizdis pasikeičia neatpažįstamai. Ir nors Reunjonas vertas atskiros istorijos, vieną dalyką pasakysiu – jei mėgstate žygius, šią salą verta įtraukti į planus. Čia laukia įspūdingi vulkanai, kalnai, tropiniai miškai ir žygiai per kraštovaizdžius, kurie kartais labiau primena kitą planetą nei atostogas tropikuose.
Mauricijus tikrai pateisino savo atvirukų reputaciją. Bet labiausiai įstrigo ne vien tie tobuli vaizdai. Tai buvo galimybė paragauti jų vietinio maisto, užuosti arbatą, susipažinti su žmonėmis ir tiesiog stebėti salos gyvenimo rimtą ir moto – viskas yra paprasta.
Galbūt būtent tai ir yra geriausia šios salos savybė – čia labai greitai supranti, kad geroms atostogoms nebūtinai reikia didelio plano.
(Publikuojamos autoriaus nuotraukos)
